Vyrai, kurie jaučia tyliai

“Don’t tell me what to feel. All my fucking life, people have been telling me I do things wrong. I’m always the fucking asshole. I look around and I see everybody else is infinitely more fucked up than I am.”

― Hank Moody

Jausmai

Jei esi milenialsas, tikriausiai esi girdėjęs: „neverk“, „tvardykis“, „raminkis“ ir kitas panašias frazes.
Dažnai jos vis dar sakomos – vaikams, paaugliams, net suaugusiems.

Ar tai padeda? Kam tai padeda?

Jei tau taip buvo sakyta, gal ir sugebėjai patenkinti sakytojo lūkesčius, bet dienos pabaigoje pagalba buvo suteikta ne tau, o tam, kuris nesugeba susitvarkyti su savo emocijomis, kai bendrauja su tavimi.
Esmė ta, kad tave ramina ne todėl, jog tau reikia ramybės, o todėl, kad kitas žmogus negali susitvarkyti su savo emocijomis, kurias sukelia tavo jausmai.

Ar supranti, apie ką aš?

Praeities vaiduoklis

Kai buvai berniukas – ar mylėjai savo mamą?
O kaip ji elgėsi su tavimi?

Gal ji tave baudė, kai bandei rodyti jausmus?
Gal supyko, kai nenorėjai jos išleisti į darbą, nes tiesiog norėjai pabūti kartu?

Tada išmokai užgniaužti jausmus, bijodamas būti nubaustas.
Ir kas nutiko vėliau?
Bandai būti šaltesnis. Mažiau jausti.

Vėliau…

Hormonai. Jausmai. Paauglystės draugystės.
Pradėjai jausti tai, ko anksčiau nebuvai jautęs.
Klausaisi jausmingos muzikos, nes taip daro visi.
Atsirado mada būti emociškai atviru… prisimeni EMO laikus?

Pradėjai jausti, bet dažnai niekas tavęs nesuprato.
Nemokėjai paaiškinti, ką išgyveni.
Ir vėl kažkas pasakė: „apsiramink“, „ramiau“.

Merginos tuo metu perėjo nuo emocingų berniukų prie vyrų, kurie „elgiasi vyriškai“.
Bet tie „vyrai“ – išauginti tų pačių tėvų, kurie augino ir tave.
Tik jiems niekas neleido jausti.
O jei ir leido – priminė, kad „vyrai jaučia tyliai“.

Taip ir patikėjai, kad būsi sėkmingas jausdamas tyliai.
Pradėjai viską laikyti savyje. Nerodyti.
Bet taip ir neišmokai išjausti, paleisti.
Emocijos užstrigo – ir jos ėmė valdyti tave.

Branda

Tada bandai subręsti. Tapti tokiu, kokiu reikia būti, kad būtum sėkmingas.
Ir štai čia grįžta sena mintis – iš vaikystės:
kad mama būtų laiminga, tu turi nuslopinti savo jausmus, kad jai nereikėtų su jais susidurti.

Tad užaugęs darai tą patį – bandai tenkinti kitus.
Būti šaltas išoriškai, vaidinti tą, kuris viską sugeba.
Bet viduje – lieki tas pats berniukas, trokštantis būti priimtas su visais savo jausmais.

Dabar

Dabar gal šiek tiek pasiklydai?
Gal atėjo laikas sustoti.
Laikas suprasti, kas vyksta.
Nebevadinti to stiprybe, kas iš tiesų yra baimė.
Nebelaikyti visko savyje.
Leisti sau parodyti, paleisti, būti tikru.

Bet – ar nori būti tikras dėl kitų, ar dėl savęs?
Ar nori būti tikras su savimi?

Atrask save

Suvok, kas buvo – ir priimk, kad to nebepakeisi.
Suprask, kad dabar yra dabar.
Rask tikslą.
Suprask, ką turi.
Suprask, ko tau reikia, kad pasiektum tikslą.
Ir eik.
Eik jo link.